Dauguma internete plintančių „gudrybių“, kaip atgaivinti sugedusį kietąjį diską, – daužymas, numetimas, šaldymas ar atidarymas namuose – duomenų neišgelbsti, o dažnai sunaikina paskutinę galimybę juos atkurti. Jei duomenys svarbūs, sugedusio disko geriau nebandyti „taisyti“ patiems.

Kaip atsiranda mitai

Su situacija, kai visos pastangos atkurti duomenis nepavyksta, susiduria ir paprasti vartotojai, ir kompiuterių technikai, kurie nesispecializuoja duomenų atkūrime. Scenarijus dažnai panašus: vakare kompiuteris išjungiamas kaip įprasta, visą dieną jis dirbo be jokių sutrikimų, o ryte BIOS diskas nebeaptinkamas ir kompiuteris nepasileidžia. Atsarginės kopijos nėra.

Tada pasitelkiami draugų patarimai ar internete rasti sprendimai – kartais logiški, kartais paremti vien „tikėjimu“. Kadangi kai kam tokiu būdu pavyko atkurti duomenis, šie patarimai plinta greitai ir toli. Tačiau daugeliu atvejų jie panaikina ir tas kelias galimybes, kurios buvo likusios. Geras specialistas dažnai būtų galėjęs atkurti duomenis net neatidarydamas disko švariame kambaryje, o tai gerokai pigiau.

Pažvelkime į dažniausius mitus ir atskirkime, kas juose turi pagrindo, o kas situaciją tik pablogina.

Mitas: „Sutrenk jį“

Tai seniausias mitas. Kai kietasis diskas nebeaptinkamas, kai kas krovimosi metu patapšnoja jį atsuktuvu ar panašiu daiktu.

Esame matę, kaip po tokios procedūros senas diskas buvo atpažintas, padirbo kelias valandas ir sustojo visam laikui.

Atstumas tarp disko paviršiaus ir galvučių su kiekviena diskų karta vis mažėja. Kai kurių (jau nebegaminamų) diskų modelių viduje atsilaisvindavo „rankos“ dalis, laikanti galvutes parkavimo zonoje. Po vartotojo ar techniko „tapšnojimo“ disko viduje gana dažnai randame išsibarsčiusių galvučių dalelių. Jos subraižo paviršių taip, kad vėliau duomenų nebeatkurs niekas. Prieš tai duomenis dar buvo galima atkurti, po to – nebe.

Kas iš tikrųjų vyksta: tinkamai atliktas tapštelėjimas kartais padeda atlaisvinti prilipusią skaitymo ranką. Jis turi būti švelnus, tvirtas ir vienas. Jei nepadeda po dviejų bandymų, reikia sustoti: problema ne ranka, o per stiprūs smūgiai gali pažeisti disko paviršių.

Mitas: „Numesk jį“

Kai kuriuose forumuose žmonės prisiekinėja, kad „išsprendė“ disko problemą numetę jį nuo stalo (apie 85 cm) ant kilimo ir diską naudoja iki šiol.

Paneigti to negalime – „sėkmingų“ kritimų pasitaiko. Tačiau rekomenduoti to negalime. Bet koks stiprus smūgis diskui, kuris jau turi nežinomą gedimą, yra žaidimas su likimu: spėliojant, kas negerai, rimtai sumažinama bet kokia atkūrimo galimybė. Be to, nemažai diskų sugenda būtent dėl kritimo.

Mitai: „Sušaldyk jį“, „Pašildyk jį“ ir programinės įrangos (firmware) mitas

Šaldymo mitas turi šiek tiek pagrindo, tačiau pasekmės dažnai būna liūdnos.

Gamybos metu kiekvieno disko skaitymo ir rašymo mechanizmas kalibruojamas, kad galvutės būtų tiksliai pozicionuojamos virš reikiamų takelių. Kai kurie gamintojai kai kuriuose modeliuose šiuos parametrus įrašo į loginės plokštės ROM atmintį, arba dalį jų – į ROM, o dalį – į kitą atmintį disko viduje. Todėl sudegusios plokštės pakeitimas tokia pačia, net su ta pačia programinės įrangos versija, dažnai diskui gyvybės negrąžina: kažkas negerai viduje.

Gamybos metu ant paviršiaus įrašomos ir vadinamosios servo žymės, pagal kurias galvutės pozicionuojamos. Laikui bėgant dėl paviršiaus medžiagos pokyčių šis įrašas gali išsikraipyti, ir galvutės pradeda blaškytis pirmyn atgal.

Kai kas, įtaręs temperatūros įtaką, diską sušaldo šaldiklyje ir skubiai prijungia prie kompiuterio. Diskas atpažįstamas ir veikia… kelias minutes. Dar viena šaldymo sesija – vėl kelios minutės, pakankamai perskaityti kelis megabaitus. Po to diskas sustoja visam laikui.

Forumuose rašoma, kad sušaldyto disko viduriai „persirikiuoja“. Šioje mintyje yra dalis tiesos: dėl šalčio medžiagos susitraukia, ir kai kuriais atvejais galvutės vėl suranda takelius. Bet kodėl diskas galiausiai sustoja amžinai? Todėl, kad magnetinis paviršius vis labiau ardomas, ir ateina momentas, kai „šaldyk ir šildyk“ nebepadeda. Kartu prarandama galimybė atkurti didelę dalį informacijos. Be to, šaldant disko viduje kondensuojasi drėgmė: diske yra oras, filtras, sugeriantis nešvarumus, ir drėgmę sugeriantis paketėlis.

Apie „pašildyk jį“ mitą komentarų, manome, nereikia.

Mitas: „Švari vonia“

Teigiama, kad švarų kambarį galima įsirengti vonioje: atsukti karštą vandenį, pripildyti patalpą garų – ir oras taps toks švarus, kad diską bus galima atidaryti jo nepažeidus.

Iš tiesų lietaus ar garų lašeliai suriša dulkes ir jos nusėda. Tačiau didžiausi kietojo disko priešai yra būtent dulkės ir drėgmė. Todėl diskus galima atidaryti tik 100 klasės švariame kambaryje, kur kiekvienoje kubinėje pėdoje oro gali būti ne daugiau kaip 100 dalelių, didesnių nei 0,5 mikrono.

Net jei palauksite, kol lašeliai nusės, atidarytas diskas, pačiupinėtos detalės ar sukeistos plokštelės paprastai baigiasi katastrofa. Švariame kambaryje disko dalys tvarkomos specialia įranga, palaikant tam tikrą temperatūrą, slėgį ir drėgmę. Jei nežinote, ką daryti su atidarytu disku, ir neturite tinkamų įrankių, beveik neabejotinai kas nors nepavyks.

Mitas: elektronikos plokštės keitimas

Kai kas pakeičia disko loginę plokštę tokia pat iš kito, veikiančio disko ir tikisi atgaivinti „mirusį“ diską.

Tai suprantamiausias mitas. Plokštės keitimas kartais padeda, kai pažeidimas išorinis, o programinė įranga visa saugoma valdiklyje. Tačiau šiuolaikinių kietųjų diskų elektronika dažniausiai unikaliai susieta su konkrečiu hermetiniu bloku, konkrečiomis galvutėmis ir plokštelėmis bei atitinkamai sukalibruota (adaptyviniai parametrai ir kt.), todėl vien elektronikos pakeitimas duomenų nuskaityti nepadeda.

Jei diskas atpažįstamas, bet skaityti nepavyksta, venkite kitų čia aprašytų mitų ir, jei duomenys tikrai svarbūs, kreipkitės į specializuotą laboratoriją.

Programinis mitas

Kai kurios duomenų atkūrimo programos tikrai veikia, kai gedimas yra tik loginis: ištrinti dokumentai ar skaičiuoklės failai, ištrinti el. laiškai, suformatuotas diskas ar ištrintas skirsnis.

Problema kyla, kai tokios programos naudojamos diskui, turinčiam fizinių gedimų. Tuomet programa nuolat „šukuoja“ diską, ir gali nutikti blogiausia: po tokio automatinio atkūrimo kai kurios elektrinės grandinės nustoja veikti, ir prarandama paskutinė galimybė atkurti duomenis neatidarant disko. Fizinių gedimų atveju šių programų naudoti nereikėtų.

Mitas: „Kietųjų diskų remontas“

Kai kurie meistrai ar net įmonės skelbiasi „taisantys“ kietuosius diskus. Tikram disko remontui reikia specialios įrangos ir stendų, kurie būna tik gamyklose. Todėl mes sakome, kad atliekame ne „kietųjų diskų remontą“, o klientui reikalingų duomenų atkūrimą.

Disko „sutaisymas“ duomenų atkūrimo procese dažniausiai yra tik pirmas etapas – laikmenos paruošimas nuskaitymui. Po jo seka:

  • duomenų nuskaitymas;
  • loginis patikrinimas;
  • loginis atkūrimas;
  • duomenų pateikimas klientui.

Tie, kurie skelbiasi „taisantys“ diskus, dažniausiai pakeičia loginę plokštę ir (arba) paleidžia programą, kuri blogus sektorius („blogus blokus“) paslepia, bet nepanaikina. Tada grąžina suformatuotą diską ir sako, kad jis „sutaisytas“.

Pasaulyje egzistuoja ir diskų atnaujinimo (perdirbimo) pramonė, pavyzdžiui, Indijoje, Kinijoje ir Rusijoje. Tokie diskai parduodami be gamintojo ženklo arba su žyma „atnaujintas“ ir yra gerokai pigesni. Esame matę tokių diskų, kurie veikė kelerius metus, ir tokių, kurie atlaikė vos kelis mėnesius. Jie surenkami iš kelių diskų dalių – kai kurių naujų, kai kurių naudotų.

Atnaujinti ir „sutaisyti“ kietieji diskai yra nepatikimi. Svarbių duomenų juose laikyti nereikėtų – nebent naudoti juos naršymui internete arba kaip donorinius diskus be svarbių duomenų.

Mitas: plokštelių perkėlimas į kitą diską

Kartais girdime, kad duomenis iš sugedusio disko galima atkurti tiesiog suradus tokį pat diską ir perkėlus plokšteles (be galvučių) iš vieno hermetinio bloko (HDA, hard disk assembly) į kitą.

Tai gali pavykti, jei atsižvelgiama į programinę įrangą, disko seriją ir kitus veiksnius. Tačiau daug labiau tikėtina, kad duomenys dings visam laikui – dėl netinkamos aplinkos, įgūdžių ir įrankių stokos.

RAID masyvai

Atskirai paminėsime duomenis, saugomus RAID masyvuose. Neprofesionalus bandymas atkurti RAID gali baigtis tikru duomenų praradimu.

Išvados

Duomenų atkūrimas yra atskira specialybė – ir ne be priežasties: žmonės ir įmonės gali patirti didelių nuostolių, praradę duomenis, kurių atsarginės kopijos nėra arba kai ji nepavyko (garsusis Merfio dėsnis).

Profesionalus darbas šioje srityje reikalauja didelių investicijų ir į žinias, ir į įrangą, pavyzdžiui, 100 klasės švarų kambarį. Todėl atkūrimas nebūna labai pigus. Venkite „specialistų“, neturinčių tinkamos įrangos: jei diską paliksite mėgėjams, jie gali panaikinti bet kokią galimybę vėliau atkurti duomenis. Tai tas atvejis, kai šykštus moka du kartus.

Ką daryti

  • Jei diskas sugedo, nebedaužykite, nešaldykite, nemėtykite ir neatidarinėkite jo.
  • Fizinių gedimų požymių turinčiam diskui nenaudokite atkūrimo programų.
  • Jei nesijaučiate tikri, kreipkitės į įmonę, kuri specializuojasi duomenų atkūrime.
  • Reguliariai darykite ir atnaujinkite atsargines kopijas – tai patikimiausia apsauga nuo duomenų praradimo.