Šiuolaikiniuose kietuosiuose diskuose elektronikos plokštė (PCB) yra suderinta būtent su tuo disku, todėl ją pakeitus kita, net tokio pat modelio, diskas dažniausiai neveikia, o kartais būna dar labiau sugadinamas. Laboratorijoje problema sprendžiama perkeliant originalios plokštės ROM duomenis (adaptyvus) į tinkamą plokštę.

Senas metodas, kuris nebeveikia

Tai senas kaip pasaulis duomenų atkūrimo klausimas. Senesnių modelių kietuosiuose diskuose buvo saugu paimti elektroniką nuo veikiančio disko ir uždėti ją ant sugedusio disko hermetinio bloko. Kurį laiką šis būdas veikė, tačiau šiandien jis beveik nebepadeda.

Pagrindinė priežastis – adaptyvai, saugomi programuojamoje atmintyje (PROM) ant elektronikos plokštės. Adaptyvai yra kiekvienam diskui individualios charakteristikos, pavyzdžiui:

  • galvučių tarpusavio išdėstymas (HHR, Head-to-Head Relation);
  • veleno variklio greitis;
  • temperatūrinis kalibravimas;
  • galvučių stiprinimo kompensacijos;
  • pozicionavimo ritės srovė;
  • ir daug kitų parametrų, dažnai kritinių atkuriant duomenis.

Šiuolaikiniuose diskuose elektroniką pakeisti kita nei originali yra pavojinga: adaptyvai gali skirtis tiek, kad kitame diske būtų sugadintos ar net sudegintos galvutės.

Kaip ne kartą rašėme, bandymai patiems taisyti mechaninius gedimus (jei tai daro ne kvalifikuota duomenų atkūrimo laboratorija ar gamintojas) geriausiu atveju baigiasi garantijos praradimu, o blogiausiu – duomenų praradimu visam laikui. Dažnai dėl to gerokai išauga ir atkūrimo kaina, nes vėliau visas procesas tampa sudėtingesnis.

Tarp duomenų atkūrimo įmonių vyrauja nuomonė, kuriai pritariame ir mes: naujesnių modelių diskuose elektronikos keitimas nėra gera mintis, nes jis gali dar labiau pažeisti įrenginį.

Kodėl kiekvienas diskas yra „suderintas“

Iš pirmo žvilgsnio gaminti kiekvieną diską, individualiai suderinant jo dalis, atrodo nepraktiška: individualių duomenų įrašymas į kiekvieną diską užima laiko ir kainuoja. Tačiau gamintojai tai daro, nes tai nesunku ir jiems naudinga.

Individuali informacija apie disko parametrus saugoma keliose vietose:

  • pačiose plokštelėse, specialiuose tarnybiniuose takeliuose (service area), kurių paprastas vartotojas nepasiekia;
  • EPROM atmintyje ant spausdintinės plokštės (PCB, printed circuit board).

Gamybos metu mechaninė disko dalis suporuojama su elektronika ir prijungiama prie specialaus įrenginio, kuris atlieka testavimą, šiluminį sendinimą ir tarnybinės informacijos įrašymą.

Techniškai kiekvienas pagamintas ESDI, SCSI, ATA ir SATA diskas yra individualiai suderinamas. Gamintojai visada saugojo laikmenos defektų sąrašą tarnybiniuose takeliuose, o defektai kiekvienam diskui yra unikalūs. Todėl suderinti diską dar labiau nėra sudėtinga. Individualiai pritaikydami informaciją apie kiekvienos laikmenos šilumines ir mechanines charakteristikas, gamintojai gali sumažinti gedimų skaičių, padidinti disko našumą ir net talpą.

Ką lemia elektronikos pakeitimas

Jei kiekvieno disko darbo charakteristikos šiek tiek skiriasi, kai kurios mechaninės savybės koreguojamos šiems skirtumams kompensuoti. Todėl visai tikėtina, kad kitam hermetiniam blokui (HDA) „suderinta“ elektronika gali tą bloką net sugadinti. Viena duomenų atkūrimo įmonė savo ataskaitoje rašė, kad yra modelių, kuriuose nesuderinta plokštė, uždėta ant sugedusio HDA, pati sugenda.

Galimas ir serijinių numerių suderinimo scenarijus: elektronika gali būti „pririšta“ prie konkretaus HDA. Tam pakanka įrašyti serijinį numerį į EPROM ir į tarnybinius takelius, o paleidžiant juos palyginti. Jei numeriai nesutampa, diskas neveikia.

Jau tada buvo ženklų, kad gamintojai linksta prie įrenginio lygio saugumo, kai kritinė informacija tarnybiniuose takeliuose ir EPROM atmintyje užšifruojama. Tai elektronikos keitimą ir duomenų atkūrimą tik apsunkina.

Ar yra riba, nuo kurios elektronikos keisti nereikėtų?

Individualios informacijos įrašymas į diskus tam tikru mastu atsirado jau 5 MB (taip, megabaitų!) talpos diskuose. Su kiekviena nauja diskų karta suderinimas darėsi vis griežtesnis. Apskritai kuo didesnės talpos diskas, tuo mažesnė tikimybė, kad padės elektronikos pakeitimas. Mūsų patirtimi, kai kuriems modeliams kritinė riba buvo apie 20 GB ir daugiau.

Jei vis tiek nusprendėte keisti patys

Elektronikos keitimo kaip taisymo būdo su ramia sąžine rekomenduoti nebegalime – tai darote savo rizika. Jei vis dėlto nusprendėte:

  • Naudokite lygiai tokią pačią plokštę – iki pat revizijos. Nelaikykite plokščių vienodomis vien todėl, kad sutampa ar panašūs modelių numeriai. Netinkama plokštė gali sudegti ir net sukelti gaisrą.
  • Kiti diske esantys elektronikos komponentai keičiami tik praradus garantiją ir turint specialius įrankius.
  • Jei po keitimo diskas atpažįstamas BIOS ar SCSI valdiklyje, iš karto jį klonuokite.
  • Jei simptomai nepasikeitė, gedimas yra kitur, ir jums reikia profesionalios pagalbos. Duomenų atkūrimo specialistai gali patarti, kaip pagal gamintojo žymėjimus parinkti tinkamą plokštę.

Kaip tai sprendžiama laboratorijoje

Daugeliu atvejų MATRIX duomenų atkūrimo inžinieriai specialia įranga nukopijuoja ROM turinį iš senos elektronikos plokštės ir įrašo jį į tvarkingą plokštę. Kai ROM nuskaityti neįmanoma, adaptyvai atkuriami būdu, panašiu į gamyklinį. Abu būdai duomenims saugūs.

Gavę veikiantį diską, jį skubiai klonuojame ir iš kopijos ištraukiame jūsų duomenis.

Ką daryti

  • Jei sudegė ar sugedo disko elektronika, o duomenys svarbūs, nekeiskite plokštės patys.
  • Nejunkite disko pakartotinai ir nebandykite kitų „namų“ metodų.
  • Kreipkitės į duomenų atkūrimo laboratoriją, kuri gali perkelti adaptyvus į tinkamą plokštę ir saugiai nukopijuoti duomenis.